Tu privalai skambėt
Kas gali būti laisvės arčiau?
Kas gali būti daugiau?

Tarp nuleistų galvų, neaprašytų posūkių
Ieškojau tobulybės – neradau net užuomazgų
Tikėjimas vedlys, neleisk jo versti negalia
Net jeigu neregėjai, nežinai, kuo kvepia pergalė
Tegul ne viskas iš natų, tegul – neišvengiama
Ir tebūnie tai stebuklas – mes juo gyvename
Galim išeit ir tai neįvyks niekad
Arba čia ir dabar įrodyk – mes liekam

Net jeigu tai tiesa
Ir mums išties nepavyko
Mes sulauksim
Nes mūsų geriausia dar neparašyta

Tu privalai skambėt
Privalai skambėt
Tu privalai skambėt
Privalai skambėt
Tu privalai skambėt

Ką atsakytum, jеi pripažinčiau – pavargau
Užtenka kiek yra, tiek to, nеreikia daugiau?
Ką atsakytum, jei nuspręsčiau paleisti
Pasauli, ar suprastum? Ar atleistum?
Kvailys nemato – kvailumas teisia
Ar tikrai mes per maži svajot, per silpni keisti?
Prie tos vienintelės, kur matė ne tik stiprų
Ką pasakytum, jei pasaulis užtiltų? (Tu privalai skambėt)
Sėkme, laime, stiprybe, tau rašau šią dainą
Leisk bent žvilgtelt dar prieš tau išeinant
Dieve, nuprausk tuos pavargusius veidus
Kur beliks iš mūsų užsklandom nusileidus
Ir, rodos, nieko nėra, ko dar nebuvę
Ir nieko, nieko nėra, ko jau nebus
Viršūnės ne amžinos – jas nuplaus lietus
Bet kol kas tai laisvė ir ji apie mus

Tu privalai skambėt
Kaip pagarba
Privalai skambėt
Tėvo balse skamba
Tu privalai skambėt
Ir jei užkimsi pakeliui
Privalai skambėt
Sūnus užbaigs tavo dainą
Tu privalai skambėt
Kaip ilgesys
Privalai skambėt
Motinos akim tampa
Tu privalai skambėt
Ir neužkimt jau pakeliui
Privalai skambėt
Pakol mes vienybe skambam
Tu privalai skambėt
Kas gali būti laisvės arčiau?
Kas gali būti daugiau?